NUGALINT SAVO EGOIZMĄ

“Taigi, mes patys iššaukiame savo bėdas. Egoistas Alkoholikas pats yra savo nesėkmių priežastimi, nors paprastai jis šito nesupranta. Todėl, visų pirma, mes privalome atsikratyti savo egoizmo. Privalome, kitaip mes pražūsime.”

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, psl. 53

Tiek daug metų mano gyvenimas sukosi tik apie mane patį. Viską buvau užgožęs savimi visokiomis formomis: egocentriškumu, savigaila, savęs ieškojimu; ir visa tai kilo iš išdidumo. Šiandien, A.A. Bendrijos dėka, esu apdovanotas tuo, kad kasdien gyvenu pagal Žingsnius ir Tradicijas, kad yra grupė ir globėjas, kad galiu – jei taip nusprendžiu – atsisakyti savo išdidumo visuose gyvenime kylančiuose situacijose.
Kol negalėjau garbingai pažvelgti į save ir pamatyti, kad daugelyje situacijų problema esu aš pats, nes galiu atitinkamai reaguoti ir keistis tiek savyje, tiek išoriškai; kol negalėjau atsisakyti savo lūkesčių ir suprasti, jog mano ramybė yra atvirkščiai proporcinga, aš negalėjau patirti ramybės ir tikrosios blaivybės.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI, psl. 71

Laimės ieškok savyje

Neišsilavinęs laukia naudos ar žalos ne iš savęs, o iš išorinių įvykių. Filosofas ir naudos, ir žalos laukia tik iš savęs. Išsilavinimu brandesnis nepriekaištauja ir negiria, jis neskundžia ir nekaltina, jis nekalba apie savo reikšmingumą ir lyg kažką žinotų. Jei sutinka kliūtis, kaltina save. Jei yra giriamas šypsosi. Jeigu jam priekaištaujama, jis tyli.
Jis elgiasi taip, lyg privalėtų kreipti dėmesį į lepią sveikatą, ir vengia sujudinti tai, kas dar nėra nusistovėję.
Jis atsiveria kiekvienam troškimui ir savo nepalankumą apriboja tuo, kas prieštarauja jo vystimui ir , be to, yra jo galioje. Jeigu jį laiko kvailiu ar neišmanančiu, jo tai nejaudina. Tačiau jis pats savęs saugosi kaip priešo ir priešgynos.

EPITETAS, Pamąstymai apie moralę, psl. 78, Kaunas 2000