Alkoholizmas - liga, bet ne valios stoka !

Ilgai galvojau, kad alaus gėrimas ir šnekučiavimasis su draugais laisvalaikiu - tai mano hobi. Na, ir kas, kad kitą kartą „padaugindavau“. Ne už „sagas“ dirbu! Galiu leisti sau alaus pagurkšnoti, kartais ir stipresnių gėrimų paragauti. Po daugelio metų teko prisipažinti, kad klydau. Tai, pasirodo, ne hobi, o liga.
Nors šiuolaikinis mokslas ištyrė žmogaus genomą, bet alkoholizmas kol kas lieka nepagydomas. Alkoholizmas - ne šiaip sau liga, o nepagydoma liga, be to, dar ir chroniška, taip teigia dauguma pasaulio medikų.
Žmogui netekus piršto ar rankos, visi jį užjaučia, guodžia. Supranta, kad žmogui blogai. Blogai ir tada, kai viduriai liuosi. Bet tereikia prasitarti, kad sergi alkoholizmu, ir užuojauta išgaruoja, tu esi visuotinai smerkiamas. Gal todėl, kad alkoholizmo simptomai labai panašūs į nepadorų žmogaus elgesį.
Sergančiam alkoholizmu žmogui priekaištaujama, kad jis „neturi valios” ir geria be saiko. Norėčiau paprašyti jūsų, mielas skaitytojau, sutelkti visą savo valią ir nenueini į tualetą, kai jums palaidi viduriai. Gal tada geriau pavyks suprasti kito žmogaus problemą? Alkoholikas yra tas žmogus, kuris pavargo nuo gėrimo, pats norėtų nebegerti, bet nesugeba ir negali sustoti, nes nežino, kaip tai padaryti. Iš artimųjų ir visuomenės jis girdi tik priekaištus ir pamokymus. Teko sutikti medikų, kurie nežino apie alkoholizmą kaip ligą. Ką bešnekėti apie žmones, neturinčius medicininio išsilavinimo? Žmogui, sergančiam alkoholizmu, tenka slėptis su savo liga nuo artimųjų, giminių, visuomenės, vietoj to, kad laiku kreiptųsi kvalifikuotos pagalbos.
Liga progresuoja ir žmogus greitai degraduoja. Taip atsiranda slankiojančios, apšepusios būtybės pamėlynijusiais veidais. Tai ne kas kitas, o mediciniškai neišprususios visuomenės vaisius.
Bet kokia liga, taip pat ir alkoholizmas, žmogui didelė nelaimė. Čia reikėtų padėti, užjausti, bet nesmerkti ar priekaištauti. Žmogus nekaltas, kad serga. Kaltės jausmas turi slėgti visuomenę, kad ji nesugeba padėti žmogui.
Tik meilė gali duoti viltį ir paskatinti sergantįjį iš naujo ir kitu kampu pasižiūrėti į klastingą ligą. O tai reiškia mąstymo pakeitimą. Pakeisti mąstymą suaugusiam, kurio pažiūros, įpročiai jau susiformavę, ypač sunku. Bet yra unikali programa, sakyčiau, vienas iš geriausių XX amžiaus žmonijos atradimų, - tai anoniminių alkoholikų 12 žingsnių ir 12 tradicijų programa, kuri ir keičia žmogaus mąstymą. Šios programos šaknys labai gilios, siekia XV amžių ir susijusios su Šv. Ignacijaus Lajolos Dvasinėmis Pratybomis.
Noriu pateikti vieną mažą pavyzdį, kaip šios programos dėka pasikeitė mano mąstymas. Anksčiau sakydavau: „Šiandieną geriu paskutinį kartą, rytoj nebegersiu!“ Dabar sakau: „Tik šiandien, tik dabar, šiuo momentu negersiu!“ Ir šią dieną išbūnu blaivus. Suprantu, kad realiai gyvenu šiandien, dabar, čia. O ne rytoj! Kaip paprasta. Tik šią vieną dieną negert. Ar ne taip? Ateis rytojus, o jis tikrai ateis ir taps man šia diena, t.y. šiandien, t.y. dabar. Dar reikia šią dieną nemirti ir viskas bus puiku: gyvenimas ilgas ir blaivus. Ir aš, šių eilučių autorius. 12-os žingsnių programos dėka jau daugiau kaip dešimt metų blaivas. Aš neturiu problemų dėl alkoholio. Atrodo, nereikėtų lankyti AA susirinkimą. Bet aš žinau, kad tai klastinga liga. Susirinkimus būtinai lankau, nes turiu gyvenime daug įvairių kasdieninių rūpesčių, kuriuos man padeda spręsti ši unikali programa.

Pasaulinė praktika rodo, kad sergant šia liga galima puikiai ir prasmingai gyventi. Apie tai byloja AA narių istorijos. Tik reikia norėli negerti, negerti dėl savęs. Ir tikėti, kad tai galima padaryti.
Norėti ir tikėti - tai maža. Būtinas veiksmas. O veiksmas - tai anoniminių alkoholikų susirinkimų pastovus (būtinai pastovus) lankymas ir 12 žingsnių bei 12 tradicijų programos studijavimas, AA literatūros nagrinėjimas.
Norėčiau, kad pamąstytume apie peilio, virvės ir alkoholio paskirtį. Peilis žudiko rankose - ginklas, kuriuo atimama gyvybė. Peilis (skalpelis) chirurgo rankose gelbsti ligoniui gyvybę. Su peiliu medžio drožėjas sukuria meno kūrinį. Peiliu atsiriekiame šventos duonos riekę ir t.t.
Lietuva pagal savižudybių skaičių užima vieną pirmųjų vietų Europoje. Tai faktas. Galbūt, kad sumažėtų šis skaičius, turėtų būti priimtas įstatymas, apribojantis virvių gamybą ir pardavimą. Jūs pasakysite - absurdas. Taip. Absurdas. Kuo čia dėta virvė, kai reikia spręs¬ti socialines, ekonomines ir kitas problemas, kad žmogus jaustųsi saugiai ir nesutriktų jo psichinė sveikata.
Dabar lygiagrečiai apmąsty¬mams su virve ir pakaruokliais, galima pamąstyti apie alkoholį (produktą) ir alkoholizmą (ligą).
Įsivaizduokite mediciną be spirito! Vaistų gamyba, medicininis aptarnavimas sutrinka. Kiek kentėtų žmonių? O kiek mirtų? Tragedija. Alkoholis būtinas žmonijai, tik juo reikia mokėti naudotis. Apriboti? Apribojimas - tai prievarta. O kur prievarta, rezultatai neigiami.
Sveikam žmogui alkoholis nerūpi. Jis gali būti, gali nebūti. Žinoma, per šventes neapsieinama be alkoholio. Jis buvo vartojamas amžiais ir tapo „tradicija“. Tai geras produktas ir vaistas, bet tik ne žmogui, sergančiam alkoholizmu!
Alkoholizmas - priklausomybės liga, klastinga, nepagydoma, chroniška, šeimos liga. Kada sergančio žmogaus organizmas reikalauja alkoholio, jis nežino, kas su juo darosi. Jis jaučia nervinę įtampą, nerimą, diskomfortą. Lydi nuovargio jausmas ir kamuoja nemiga. Slegia daugybė neišspręstų problemų. Žmogus darosi irzlus. „Atėjo laikas atsipalaiduoti“, o iš tikrųjų paūmėjo chroniška liga - alkoholizmas. O kaip kitaip atsipalaiduosi, jeigu ne alkoholiu, kuris nuima įtampą, pagerina nuotaiką, lengviau bendrauti su aplinkiniais. Ir gyvenimas pasidaro gražesnis ir lengvesnis. Džiugu! O paskui... Kitą dieną taip sunku, bloga, kūnas virpa, mintys šokinėja. Susikaupti nebeįmanoma, kamuoja nerimas, lydi kaltės jausmas, erzina kvapai, pykina, nėra apetito... ir t.t. Liaudis sako: „Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.“ Išgėrus stikliuką pasidaro geriau, bet trumpam... Užburtas ratas...
Alkoholizmas, kaip ir bet kuri kita liga, neturi nieko amoralaus. Ir jeigu žmogus susirgo, tai visiškai nebesvarbu, turi jis valią ar ne, liga atima galimybę rinktis.
Nors medicininėje literatūroje galima labai plačiai paskaityti, kaip jaučiasi nėščia moteris, bet pajusti to nepatyrus neįmanoma. Tai¬gi ar galima kalbėti, apie bet kokią ligą, nepatyrus jos savo kailiu? Mokyti lengviau negu padėti. Tik alkoholikas, praėjės alkoholizmo kančias, supras „kolegą" pagal ligą. Ne veltui žmonės sako, kad alkoholikas nebijo pragaro, nes jis čia, žemėje, iškentėjo pragaro kančias tarp žmonių, nesugebančių padėti ligoniui.
Nevertėtų kovoti su alkoholiu, t.y. su produktu. Reikia kuo anksčiau padėti profesionaliai gydyti sergantį žmogų. Būtinas švietėjiškas darbas su jaunimu apie priklausomybės, chroniškas, nepagydomas ligas. Visuomenėje, kur maža žinių apie alkoholizmą kaip ligą, ji puikiai progresuoja. Net valdžios vy¬rai daugiau kalba apie alkoholio realizavimą, apribojimą, o ne apie alkoholizmą kaip ligą. Alkoholio pardavimo ribojimas, kainų pakė¬limas neišgydys nė vieno alkoholiko. Jis gers „pilstuką“, odekoloną, gers visokį šlamštą, padaugės apsinuodijimų surogatais, vagysčių.
Pabaigai noriu pasakyti, kad būtina būti sąžiningu pačiam su savimi dėl savo ligos. Daug metų stebiu „kolegas“ pagal ligą ir matau, jeigu žmogus nesugeba būti sąžiningas pats su savimi, pradeda veikti gamtos atrankos dėsnis. Jis negailestingas, bet teisingas ir neišvengiamas.
Žiūrėti ir pamatyti, girdėti ir išgirsti, žinoti ir suvokti yra skirtingi dalykai. Kaip alkoholis ir alkoholizmas.


Algis Bokštas